Финансы

FINANSŲ ESMĖ IR KILMĖ  Žodis ,,finansai” kilęs iš lotynų kalbos žodžio ,,finire”, kuris reiškia baigtį. Ši sąvoka įvairiais laikais turėjo įvairias prasmes. Vėlesniais amžiais ši prasmė siaurėjo ir finansai ėmė reikšti tik valstybei daromus ir iš jos gaunamus mokėjimus. Dabartinė šio žodžio prasmė apima platesnę sąvoką, tačiau šio žodžio reikšmė neapibūdina ekonominės kategorijos esmės, tai  reiškia, jog finansų mokslas traktuojamas kaip ūkio pajamų ir išlaidų mokslas. Finansų mokslas- tai ekonomikos mokslo šaka, tirianti finansinius santykius ir analizuoja priklausomybę nuo ekonomikos formavimosi raidos, nuo politinės santvarkos, bei atskleidžia bendrus ir atskirus jos dėsnius. Finansai- tai visuma ekonominių ir piniginių santykių, susijusių su nacionalinio ir bendro vidaus produkto paskirstymo perskirstymu, paskirstant ir panaudojant piniginių lėšų fondus, reikalingus visuomenės poreikiams tenkinti. *Kalbant apie finansus ir jų esmę, yra nagrinėjamos ne pačios piniginės lėšos, bet piniginiai santykiai. Finansai yra tvarkomi pagal norminius aktus, nutarimus, ir įstatymus, todėl bet kurios šalies finansų sistemoje skiriamos atskiros finansų grandys. Finansų plėtra dažnai pereina už šalies ribų, t.y. kuriasi naujos tarptautinės finansinės sistemos. Panaudojant finansus sudaromi centralizuoti ir decentralizuoti piniginių lėšų fondai. Centralizuotas valdymas- kai valdoma iš aukščiau (ministerijos). Decentralizuotas valdymas- kai naudojamasi savo nuožiūra. FINANSŲ FUNKCIJOS Finansų funkcijos atskleidžia finansų esmę. Jos priklauso nuo valstybės atliekamų funkcijų ir nuo aptarnaujamo gamybos pobūdžio. Yra išskiriamos dvi finansų funkcijos: 1. Paskirstomoji, 2. Kontrolės. Paskirstomoji funkcija apima lėšų sukaupimą ir panaudojimą. Per šią funkciją realizuojama finansų visuomeninė paskirtis, t.y. kiekvieno ūkinio subjekto aprūpinimas reikiamais finansų ištekliais. Paskirstomosios finansų funkcijos objektas- BNP (bendro nacionalinio produkto) piniginė išraiška ir nacionalinis turtas. Finansų paskirstymo subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, kurių žinioje formuojami tikslinės paskirties piniginiai fondai. Paskirstomasis procesas pasireiškia visose gyvenimo sferose, tačiau pirminis paskirstymo procesas vyksta gamybos sferoje. Kontrolės funkcija- tai piniginiai fondai panaudojami pagal tam tikrą metodiką, reglamentuojamą veikiančių įstatymų. *Būtinumas turėti finansus yra objektyvus, tačiau jų tvarkymas yra subjektyvus. Kadangi fondų sudarymas, paskirstymas yra susijęs su pinigų apyvartos būdais, tai finansai yra panaudojami kaip kontrolės priemonė, tai reiškia, kad gamyboje ir visuomeninėje veikloje yra būtina išmanyti kokia yra atskirų piniginių fondų sudarymo tvarka, kokie ryšiai sieja su ankščiau sudarytais fondais ir kaip atliekama finansinės veiklos analizė. FINANSŲ POLITIKA IR TAKTIKA Svarbų vaidmenį tvarkant valstybės finansus atlieka finansų politika. Finansų politika- tai tikslinis finansų panaudojimas valstybės reikalams, juos tvarkant ir panaudojant pagal paskirtį. *Finansų politika yra glaudžiai susieta su pinigų ir kreditų politika, kuri vykdoma valstybei reguliuojant pinigų apyvartos ir kredito rinką. Finansų politikos turinys yra  daugiareikšmis ir susideda iš tokių raidžių: 1) moksliškai pagrįstų finansų plėtojimo koncepcijų parengimas, tai siejama su visiškais valstybės ūkio ir gyventojų poreikio tyrimais, bei ekonomikos įstatymų reikalavimais. (turi būti paskaičiuota, kam iš tikrųjų tų pinigų reikia). 2) pagrindinių krypčių nustatymas panaudojant finansus šioje grandyje turi būti įvertinti tarptautiniai veiksniai, numatytos finansinių atsargų didinimo galimybės ir gautų rezultatų lygio įvertinimas. 3) praktinis taikymas įgyvendinant numatytus tikslus. * Šių grandžių vienovė apibūdinama kaip finansų politika. Priklausomai nuo periodo trukmės ir keliamų užduočių sprendimo būdų finansų politiką sudaro: 1) finansų strategija, 2) finansų taktika. Finansų strategija- tai ilgalaikis finansų politikos kursas, taikomas atsižvelgiant į perspektyvą kaip sprendžiamos svarbios šalies ekonomikos problemos. Finansų taktika- tai konkretaus etapo finansinių problemų sprendimas, kuris apima finansinių išteklių pergrupavimą konkrečiu momentu, bei finansinių santykių tobulinimą. Finansų politikos pagrindinis tikslas- tai visiškas finansinių atsargų telkimas visuomenės poreikiams tenkinti. *Finansų politika daro įtaką gamybinėms jėgoms, jų vystimuisi, išdėstant, plėtojant tarptautinius ekonominius santykius. Šios politikos realizavimas, įgyvendinimas užtikrinamas naudojant finansinį mechanizmą. Finansinis mechanizmas apima finansinių santykių organizavimo formas ir metodus. *Atsižvelgiant į ūkinių padalinių ypatumus finansinis mechanizmas skirstomas į: 1) valstybės finansus, 2) draudimo finansus, 3) įmonių ir organizacijų finansus. FINANSŲ SISTEMA IR JOS GRANDYS. Valstybės ekonominė ir socialinė raida yra glaudžiai susijusi su finansų sistema ir jos tobulinimu. Finansų sistema daro poveikį ekonomikai, socialiniams bei kitokiems poreikiams, kadangi ji padeda formuoti valstybės finansinius išteklius. Nuo išteklių kiekio formavimo bei panaudojimo būdo priklauso ūkio vystimasis, visuomeninių poreikių tenkinimas, valdžios ir valdymo įstaigų išlaikymas ir t.t. Priklausomai nuo to, kaip vykdoma finansų politika, nuo valstybinio turto apimties priklauso finansinių išteklių formavimo mastas. Finansų sistemą sudaro dvi grandys: 1) ūkio subjektų finansai (išteklių savininkai), 2) valstybės finansai. ŪKIO SUBJEKTŲ(ĮMONIŲ) FINANSŲ SCHEMA Ūkio subjektų finansai= gamybinės veiklos finansai =paslaugų sferos finansai= komercinės veiklos finansai= negamybinės veiklos organizavimo finansai= draudimo finansai. LIETUVOS FINANSŲ SCHEMA Valstybės finansai= valstybės biudžetas, =valstybės kreditas= valstybės socialinis draudimas,= valstybės turto ir asmens draudimas =valstybės vietiniai finansai (savivaldybės) =valstybės specialūs fondai. Įmonių finansų grandis(1 schema) apima finansinius ekonominius santykius, susijusius su įmonių finansinių išteklių sudarymu ir jų panaudojimu. Šiai grupei priklauso: 1) savivaldybių įmonių ir organizacijų finansai, 2) įmonių, ūkinių bendrijų, bendrovių ir korporacijų finansai, 3) nekomercinių organizacijų finansai, 4) namų ūkio finansai. FINANSŲ VALDYMO ĮSTAIGOS IR JŲ FUNKCIJOS Finansų sistema pati savaime negali funkcionuoti, tam yra reikalingos institucijos, kurios vykdytų, organizuotų ir kontroliuotų valstybės finansų sistemą. Finansų valdymas- tai tikslinė šalies valdymo instancijų veikla, kurios bendrą vadovavimą atlieka valdžios ir valdymo institucijos (seimas, ministrų kabinetas). *Yra išskiriami valdymo subjektai ir objektai. Valdymo objektais yra piniginių fondų formavimo ir panaudojimo procesas. Valdymo subjektas- tai valstybės valdymo ir institucijų visuma. Finansų sistemai vadovauti sukurta speciali valdymo institucijų sistema. Svarbiausia grandis yra: finansų ministerija ir savivaldybių finansų įstaigos. Finansų ministerija vadovauja valstybės finansų organizavimui šalyje ir tvarko valstybės iždą (biudžetą). Ministerijai vadovauja ministras, o ministrą skiria vyriausybė ir jis įeina į ministrų kabinetą. FINANSŲ MINISTERIJA, JOS UŽDAVINIAI, STRUKTŪRA IR FUNKCIJOS LR finansų ministerijos struktūra: 1. Vadovybė. 2. Biudžeto departamentas: 1) biudžeto metodologijos ir planavimo skyrius (kaip renkamas, planuojamas biudžetas), 2) švietimo kultūros ir socialinių sektorių skyrius, 3) ūkio sektorių skyrius, 4) regioninės plėtros ir savivaldybių biudžetų skyrius, 5) investicijų skyrius, 6) krašto ir visuomenės programų skyrius, 7) valstybės fondų skyrius. 3. Iždo departamentas: 1) finansinio planavimo ir analizės skyrius, 2) buhalterinės apskaitos skyrius, 3) biudžetinių įstaigų finansavimo skyrius, 4) įmonių ir organizacijų finansavimo skyrius, 5) audito skyrius, 6) valstybės iždo kompiuterinės sistemos funkcionavimo ir vystimosi skyrius. 4. Tarptautinis departamentas: 1) tarptautinių organizacijų ir techninės pagalbos skyrius, 2) ryšių su užsieniu skyrius, 3) Europos integracijos skyrius. 5. Fiskalinės politikos departamentas. 6. Apskaitos metodologijos departamentas: 1) finansų rinkos skyrius, 2) finansinių institucijų skyrius, 3) draudimo įmonių skyrius, 4) lošimo reguliavimo skyrius. 7. Teisės departamentas. 8. Bendrųjų reikalų departamentas: 1) informatikos skyrius, 2) kanceliarija, 3) ūkio skyrius, 4) vertėjų- redaktorių grupė. 9. Valstybės skolos valdymo departamentas: 1) paskolų priežiūros skyrius, 2) valstybės garantijų ir projektų skyrius, 3) rinkos operacijų skyrius, 4) valstybės skolos planavimo ir rizikos valdymo skyrius, 5) valstybės skolos apskaitos skyrius. 10. Mokesčių departamentas: 1) tiesioginių mokesčių ir netiesioginių pajamų skyrius, 2) netiesioginių mokesčių skyrius, 3) mokesčių administravimo skyrius. 11. Personalo skyrius. 12. Finansų skyrius. 13. Vidaus audito tarnyba. 14. Ministerijai pavaldžių įstaigų kontrolės skyrius. Svarbiausi finansų ministerijos uždaviniai: 1) rengti pasiūlymus dėl fiskalinės politikos tikslų bei įgyvendinimo priemonių, 2) rengti pasiūlymus dėl mokesčių politikos, 3) valdyti LR valstybės biudžeto ir kitus LR vyriausybės disponuojamus pinigų išteklius ir valstybės skolą, 4) kaupti valstybės iždo sąskaitose pinigų išteklius, kurių reikia valstybės funkcijoms vykdyti, tvarkyti šių išteklių naudojimą ir kontroliuoti jų naudojimo procesus, valstybės iždo procedūrų metu, 5) LR vyriausybės pavedimu įgyvendinti mokesčių įstatymus, 6) rengti ir teigti LR vyriausybei pasiūlymus dėl LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų tarpusavio santykių pagal galiojančius įstatymus, 7) atstovauti LR vyriausybei valdant valstybės skolą, 8) metodiškai vadovauti buhalterinei apskaitai, 9) rengti ir teigti LR vyriausybei pasiūlymus dėl bankų, draudimo įmonių, kitų finansinių institucijų, bei lošimus organizuojančių ūkio subjektų veiklos, taip pat valstybės dokumentų technologinės apsaugos bei tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybės priežiūros, 10) rengti LR valstybės biudžeto vykdymo apyskaitą. Finansų ministerija vykdydama jai pavestus uždavinius atlieka tokias funkcijas: 1) įgyvendina valstybės finansų politiką ir rengia pasiūlymus dėl jos tobulinimo, 2) įgyvendina fiskalinę politiką, užtikrina, kad ji būtų suderinta su monetarine politika (pinigų pasiūla-kiek turi būti išleista, skolinimasis iš bankų, ją vykdo centrinis šalies bankas), 3) rengia projektus įstatymų ir kitų teisės aktų LR biudžeto ir savivaldybių biudžetų apskaitos mokesčių, rinkliavų (žyminiai mokesčiai- tai mokesčiai už turgavietės vietą, notarinėje kontoroje, jie būna ne vienodi, gali savivaldybė keisti jo dydį) ir kitų įmokų į Lietuvos nacionalinį biudžetą, tarptautinių finansinių santykių, valstybės turto privatizavimo fondų bei kitais finansiniais klausimais, 4) vadovaudamasi LR biudžetinės sandoros įstatymu rengia LR valstybės biudžeto projektus, organizuoja, kad būtų vykdomas LR biudžetas, tvarko LR valstybės biudžeto ir kitų LR vyriausybės disponuojamų pinigų išteklių apskaitą ir kontroliuoja, kad šie ištekliai būtų tinkamai kaupiami ir išduodami valstybės iždo procedūrų metu, 5) kartu su ūkio ministerija rengia valstybės investicijų politiką, valstybės investicijų metines bei trimetes programas, 6) perveda lėšas LR valstybės biudžete numatytoms išlaidoms, 7) rengia pasiūlymus dėl pajamų priskyrimo LR valstybės biudžetui ir savivaldybių biudžetams, 8) nagrinėja klausimus, susijusius su prašomų per metus papildomų asignavimų skyrimu (finansavimas) ir teikia išvadas LR vyriausybei, 9) rengia ir tvirtina finansinės atskaitomybės formas, 10) pagal savo kompetenciją nustatytąja tvarka palaiko ryšius su užsienio valstybių atitinkamomis institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis, rengia tarptautinių sutarčių projektus, LR vyriausybės arba ministro pirmininko pabedimu atstovauja LR vyriausybei valdant valstybės skolą, 11) organizuoja darbą pagal savo kompetenciją, kad būtų vykdomi LR tarptautiniai finansiniai įsipareigojimai ir rūpinasi, kad būtų vykdomi tarptautiniai finansiniai įsipareigojimai LR , 12) LR vyriausybės pavedimu skolinasi finansinius išteklius iš tarptautinių finansinių organizacijų, bankų taip pat skolinasi užsienio ir vidaus rinkose imdama paskolas, išleisdama LR vyriausybės vertybinius popierius bei kitus, skolos įsipareigojamuosius dokumentus, nustato LR vyriausybės vertybinių popierių dydžius ir išleidimo į apyvartą sąlygas, atlieka operacijas su LR vyriausybės vertybiniais popieriais vidaus ir  užsienio rinkose, 13) tvarko valstybės skolos apskaitą: registruoja visas vidaus ir užsienio paskolas, valstybės garantijas, saugo visų paskolų sutarčių ir visų valstybės garantijų originalius dokumentus, apibendrina ir planuoja paskolų poreikį, rengia skolinimosi programų projektus, kontroliuoja kaip išduodamos, grąžinamos, naudojamos paskolos ir vykdomi kiti finansiniai įsipareigojimai susiję su paskolomis, 14) analizuoja ir valdo valstybės vardu paimtas užsienio paskolas ir vidaus skolą, 15) analizuoja užsienio valstybių įstatymus ir tarptautinės teisės normas finansiniais klausimais ir rengia pasiūlymus, kad LR galiojantys įstatymai atitiktų tarptautinės teisės normas, 16) sprendžia klausimus dėl LR vyriausybės disponuojamų piniginių išteklių ir visų į LR biudžetinę sistemą įeinančių biudžetų sudarymo, vykdymo, apskaitos ir atskaitomybės metodikos klausimų, kartu su Lietuvos banku rengia ir tvirtina LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų kasos operacijų atlikimo taisykles, 17) perveda lėšas LR vyriausybės nurodymu iš centralizuotų privatizavimo fondų valstybės reikmėms, apskaito šiuos fondus, kaupia ir apdoroja informaciją apie privatizavimo fondų įplaukas bei jų naudojimą, rengia pasiūlymus dėl privatizavimo tobulinimo, 18) kaupia ir sistemina finansinę, ekonominę, komercinę bei kitokią informaciją, kurios reikia įgyvendinant valstybės finansų politiką, 19) organizuoja vekselių ir kitų dokumentų blankų spausdinimą ir pardavimą, 20) rengia pasiūlymus dėl nustatymo kvalifikacinių nustatymų, reguliuojančių vertybinių popierių ir dokumentų blankų spausdinimą, 21) prižiūri valstybės vertybinių popierių ir dokumentų blankų gamybos technologiją, 22) rengia pasiūlymus dėl veiklos įmonių, atliekančių tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinę priežiūrą, 23) rengia metodinius nurodymus klausimais, susijusiais su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, 24) rengia pasiūlymus dėl bankininkystės ir draudimo įmonių veiklos, 25) išduoda leidimus(licenzijas) rengti pinigines ir pinigines daiktines loterijas, reguliuoja pagal nustatytą tvarką loterijų organizavimo veiklą LR ir vykdo šios veiklos priežiūrą ir kontrolę, 26) atlieka auditorių ar audito įmonių veiklos priežiūrą ir kitas LR audito įstatyme numatytas funkcijas, 27) įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka atstovauja valstybei bankuose, draudimo įmonėse ir kitose įmonėse, įstaigose bei organizacijose, 28) teikia ūkio ministerijai pasiūlymus dėl valstybės politikos muitų ir netarifinio reguliavimo srityse, 29) dalyvauja rengiant finansų rinkos politiką, 30) derina su LR valstybės biudžeto asignavimo valdytojais jų parengtus darbus, paslaugas, etatų normatyvus, materialinių vertybių atsargų inventorizavimu, mitybos, medikamentų finansinius normatyvus pavaldžioms įstaigoms, 31) atlieka LR vyriausybės pavedimu valstybės įmonių bei įstaigų steigėjo funkcijas, 32) organizuoja, kad būtų nagrinėjami įmonių, įstaigų bei organizacijų taip pat gyventojų pareiškimai, skundai ir pasiūlymai ir pagal savo kompetenciją imasi reikiamų priemonių, kad būtų išspręsti juose keliami klausimai. MOKESČIŲ INSPEKCIJA IR JOS FUNKCIJOS Valstybinė mokesčių inspekcija yra finansų ministerijos struktūros dalis, kuri tiesiogiai pavaldi finansų ministerijai. Valstybinė mokesčių inspekcija yra juridinis asmuo, turintis savo sąskaitą banke, antspaudą, ji gali būti reorganizuojama ir likviduojama įstatymų numatyta tvarka. Valstybinės mokesčių inspekcijos struktūra. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie finansų ministerijos vadovauja viršininkas, kurį skiria ir iš pareigų atleidžia LR finansų ministras, valstybės įstatymo nustatyta tvarka. Mokesčių inspekcijos viršininkas vadovauja jos darbui ir atsako už tai, kad jis būtų tinkamai vykdomas. Viršininkas tiesiogiai arba per savo pavaduotojus vadovauja mokesčių inspekcijos struktūriniams padaliniams ir užtikrina, kad būtų laikomasi įstatymų ir vykdomi kiti teisės aktai. Viršininkas teikia finansų ministrui ataskaitas, sudaro sandorius, valstybinės mokesčių inspekcijos vardu arba įgalioja tai atlikti kitiems darbuotojams, tvirtina jos struktūrą ir pateikia finansų ministrui, tvirtinti teritorinių valstybinių inspekcijų skaičių bei jų veiklos zonas. Viršininkui tiesiogiai pavaldūs struktūrinių padalinių vadovai, kurie savo veikloje vadovaujasi viršininko patvirtintais atitinkamo skyriaus nuostatais. Darbuotojų priėmimo į valstybinę mokesčių sistemą reikalavimus, atlyginimus, priemokas, priedus nustato jos viršininkas. Dėl teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų darbuotojų priėmimo ir atleidimo iš darbo, pasiūlymus dėl jų viršininkų darbo užmokesčio dydžio, viršininkas teikia finansų ministrui. Taip pat tvirtina mokesčių mokėtojų švietimo programas, valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojų mokymo ir kvalifikacijos kėlimo programas. *Mokesčių inspekcijos ir jų skyriai įkurti apskrityse. Šios vietinės įstaigos atlieka labai svarbų ekonominį darbą, nes jos tiesiogiai susijusios su įmonių, organizacijų ūkine veikla bei mokesčių mokėtojais. Teritoriniai valstybės mokesčių inspekcijos skyriai bendradarbiauja ir keičiasi informacija su visais, Lietuvos ir užsienio šalių mokesčių administratoriais ir reguliuoja mokesčių mokėjimą. Mokesčių inspekcijos uždaviniai: 1) užtikrinti kontrolę teritorinėse mokesčių inspekcijose, kad mokesčiai ar kitos įmokos būtų surenkamos, apskaičiuojamos, sumokamos ir išieškomos, 2) organizuoti mokesčių mokėtojų švietimą, teikti viešą informaciją mokesčių administravimo klausimais, 3) skatinti savanoriškai sumokėti mokesčius ir padėti mokesčių mokėtojams vykdyti įstatymus bei poįstatyminius aktus susijusius su administruojamais mokesčiais, 4) organizuoti konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto ir paimto turto lobio apskaitą, įkainojimą bei realizavimą, 5) užtikrinti informacijos apie mokesčių mokėtojų slaptumą ir saugumą, 6) kontroliuoti kaip tiriami mokesčių įstatymų pažeidimai ir kalti asmenys patraukiami atsakomybėn. Valstybės mokesčių inspekcijos funkcijos: 1) koordinuoja, kontroliuoja bei metodiškai vadovauja teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijos darbui, 2) kontroliuoja mokesčių mokėtojų surenkamų mokesčių ir kitų įmokų į valstybės biudžeto fondus, apskaitą. 3) kontroliuoja, kaip apskaičiuojami, sumokami, išieškomi mokesčiai į valstybės biudžetą, taip pat kaip grąžinamos permokos, tuo tikslu ataskaitiniam laikotarpiui pasibaigus, valstybinei mokesčių inspekcijai reikia pateikti nustatytą mokestinę atskaitomybę (deklaracijos, apskaičiavimai), kuriuose nurodoma per tam tikrą laiką sumokėti mokesčiai, 4) LR Seimo, vyriausybės, finansų ministerijos, pavedimu mokesčių įstatymų įgyvendinimų klausimais leidžia teisės aktus arba rengia jų projektus. 5) teikia paaiškinimus mokesčių mokėtojams, bei teritorinėms mokesčių inspekcijoms mokesčių mokėjimo klausimais. 6) rengia ir teikia finansų ministrui mokesčių įstatymų bei LR vyriausybės nutarimo projektus ir kitus pasiūlymus dėl apmokestinimo tvarkos gerinimo. 7) pagal savo kompetenciją atlieka kvotą, 8) nagrinėja ginčus dėl mokesčių ir dalyvauja teismuose nagrinėjant bylas, kai apskundžiami mokesčių inspekcijos sprendimai. 9) kontroliuoja įsiskolinusių biudžetui mokesčių mokėtojų ir turto paiešką teritorinėse valstybinėse mokesčių inspekcijose. KREDITAVIMAS Bankai yra finansinio tarpininkavimo įmonės, kurios atlieka specialias paslaugas. Bankas yra savarankiškas ūkio subjektas, turi juridinio asmens statusą, teikia paslaugas ir daro poveikį ūkiui. Jie prekiauja labai specialia preke- pinigais, pagal kurią jie ir išsiskiria iš kitų įmonių. Dažniausiai bankai apibūdinami kaip tarpininkavimo įmonė. Šio apibūdinimo dingstis yra kilusi nuo išteklių, laikinai atsirandančių per vienus ir reikalingų kitiems paskirstymo. Laikui bėgant bankas palaipsniui tapo kredito centru, tačiau banko negalima sutapatinti su kreditu. Kreditas- tai santykiai tarp kreditoriaus ir besiskolinančiojo, atsiradę dėl paskolintos vertės judėjimo atgal. Kreditas yra lotynų kalbos žodis ,,creditum“, kuris reikštų paskola, skola, ar pinigų skolinimas už palūkanas. *Skirtingai nuo kredito, bankas kartu gali būti tiek kreditorius, tiek ir besiskolinantysis. Tokiu būdu bankas yra ne pats santykis, vienas iš santykio subjektų. *Dar vienas skirtumas tarp banko ir kredito yra tas, kad kreditas, tai tiek piniginės ir prekinės išraiškos santykis. Banko yra sukoncentruoti ir cirkuliuoja piniginiai srautai. Bankas atsirado tik tada, kai atsirado pinigai, o kreditas funkcionavo dar prieš atsirandant pinigams. Tai reiškia, kad bankai yra ypatingas įmonės, kurios užsiima kreditų ir pinigų emisijos reikalais. (papildomas pinigų išleidimas į apyvartą). Bankai pagal vykdomųjų operacijų pobūdį gali būti skirstomi į : 1) emisijų, 2) komercinius. Pirmuoju atveju bankas atlieka pinigų ar vertybinių popierių leidimo kiekio reguliavimą ūkyje. Šią operaciją atlieka centriniai bankai (valstybiniai, nacionaliniai). Komercinis bankas yra akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė, kuri vadovaujasi akcinių bendrovių įstatymu bei komercinių bankų įstatymu. Šio banko steigėju ir akcininku negali būti mažiau kaip septyni. Komercinis bankas gali būti steigiamas atviruoju ir uždaruoju būdu. TRUMPALAIKIO KREDITAVIMO PRINCIPAI Vykdydamas nepertraukiamą gamybos ir realizavimo procesą, įmonės naudoja operatyvines lėšas. Jų kiekis įmonėje nuolat kinta ir priklauso nuo gamybos pobūdžio. Apyvartinių lėšų apytakoje yra tik dalis lėšų, kuri būtina gamybai, o kita dalis reikalinga tik tam tikram laikui arba tam tikram atvejui. Nuolat reikalingos apyvartinės lėšos sudaromos iš banko kreditų. Išduodamas kreditus bankas turi 3 skirtingus tikslus, kurių siekimas kartu visko negali užtikrinti iš karto. Norint, kad veikla būtų sėkminga, reikia, kad būtų: 1) pelningumas, ir kad jį pasiekti bankas turi didinti kreditų apimtį, 2) likvidumas, 3) saugumas. Kad jis būtų pakankamas bankas turi rinktis kam duoti kreditus. Trumpalaikio kredito tikslas yra plėtoti gamybą. Jis suteikiamas laikotarpiui  nuo 1 mėnesio iki 12 mėnesių. Trumpalaikio kredito privalumai tokie: 1)greitas paskolų gavimas, 2)ankstyvas jų grąžinimas, 3) žemesni kaštai, 4) lankstumas. Trūkumai: 1) palūkanų normos rizika, t.y. didesni svyravimai, 2) mokėjimo termino rizika, t.y. pavojus, kad trumpalaikė paskola nebus tęsiama. Kreditai suteikiami atsižvelgiant į šiuos principus: 1) terminuotumas, t.y., kad paskola turi būti gražinama pagal sutartyje numatytą terminą; 2) grąžintinumas, paskolos gavėjas gali grąžinti paskolą ir prieš terminą, tačiau negrąžinus paskolos tuo laiku, kaip buvo numatyta, bankas pradeda išieškojimą nuo paskolos gavėjo įkeisto turto, ne ginčo tvarka nurašo nuo garanto ar kitos sąskaitos, 3) tikslinis pobūdis, paskolos sutartyje skolininkas turi nurodyti tikslinę paskolos paskirtį, t.y. kokiam tikslui bus panaudotas kreditas, bankas turi teisę tikrinti ar paskola naudojama pagal paskirtį, 4) apdraudimas, įmonė turi turėti tiek vertybių, kad galėtų padengti kredito apimtį. Paskolai apdrausti gali būti priimami garantiniai raštai, įkeitimo ir laidavimo sutartys. Jei iškyla grėsmė, kad kreditas nebus laiku grąžintas, bankas gali vienašališkai nutraukti sutartį arba pareikalauti papildomos kredito garantijos, 5) atlygintinumas, tai reiškia, kad palūkanos už išduotas paskolas priskaičiuojamos kiekvieną mėnesį ir nurašomos nuo sąskaitos. Jos grąžinamos tokiu būdu, kokiu numatyta paskolos sutartyje, tai gali būti; mokėjimo pavedimu, grynais ar nurašant nuo sąskaitos. Kredito sutartyje turi būti numatyta, kiek skolininkas mokės palūkanų už laiku negrąžintą paskolą. Laiku nesumokėjus palūkanų yra skaičiuojami delspinigiai. PASKOLŲ GRUPAVIMAS Komercinių bankų išduodamas paskolas galime suskirstyti įvairiais būdais. Dažniausiai paskolos klasifikuojamos pagal: 1) apdraudimą, 2) grąžinimo laikotarpį, 3) skolintojus, 4) paskolos gavėjus ir paskolos tipą, 5) skolinimosi rūšį, 6) susitarimo būdą. Pagal draudimo pobūdį paskolos skirstomos: a)apdraustosios, jų gražinimas garantuojamas įkeičiant turtą: 1) nekilnojamų, 2) vertybinius popierius, 3) piniginius depozitus arba taupomąsias sąskaitas, 4) gamybos inventorių ar atsargas, 5) gautinas pinigų sumas (debitorinis įsiskolinimas), 6) gaunant trečiųjų asmenų garantijas, jas išduodant siekiama sumažinti banko riziką, patirti nuostolius tuo atveju, jei paskola nebūtų sugrąžinta. b) neapdraustosios. Paskolos išdavimo pagrindą sudaro paskolos gavėjo finansinė padėtis ir bankas visiškai priklauso nuo kliento finansinės padėties. Pagal paskolų grąžinimo laikotarpį ir palūkanų ryšį jos skirstomos į: 1) paskolos su fiksuota paskolų norma. Tai reiškia, kad palūkanos nekinta nuo paskolos išdavimo iki sugrąžinimo. 2) paskolos su kintama palūkanų norma. Tai reiškia, kad palūkanos kinta priklausomai nuo rinkos palūkanų. 3) paskolos iki pareikalavimo. Tai reiškia, kad nėra nustatyta gražinimo data ir gražinamos pareikalavus. Paprastai jos išduodamos su kintama palūkanų norma. 4) paskolos  grąžinimas  lygiomis  dalimis.  Jos  grąžinamos periodiškai mokant pastovią sumą, kurią sudaro grąžinamos paskolos dalis ir mokamų palūkanų dalis. 5) vienkartinio grąžinimo paskolos. Tai reiškia, kad paskola (visa jos suma) grąžinama pasibaigus paskolos grąžinimo terminui.) Pagal pinigų skolintojus paskolos skirstomos: 1) tiesioginės, kai bankas skolina pinigus tiesiogiai klientui, 2) sindikuotosios, kai paskolos gavėjui reikia daug pinigų, kurių vienas bankas  neturi.  Tokiu atveju  susivienija keli  bankai  ir kiekvienas paskolina dalį sumos. Atitinkami pagal išduotos sumos dydį, bankai 
pasidalija ir kredito riziką. 3) netiesioginio  dalyvavimo paskola,  kai  bankai  skolina pinigus ne konkrečiam klientui. Šiuo atveju paskolos sąlygos yra aptariamos su 
banku tarpininku (tiesiogiai skolinančiu pinigus klientui) ir paprastai 
šios sąlygos skiriasi nuo tų pagal kurias paskola išduodama klientui. Pagal paskolos gavėjus ir skolinimo bodą jos skirstomos: 1) komercinės paskolos ir paskolos gamybai plėsti jos teikiamos juridiniams asmenims ir skirstomos: a) apyvartinėms lėšoms finansuoti, b) projektams finansuoti, c) gamykloms ir įrengimams įsigyti, d) kompanijų akcijoms įsigyti, e) filialams užsienyje atidaryti ir finansuoti.2) vartotojiškosios paskolos, tai tipiški mažmeniniai sandoriai, sudaromi su privačiais asmenimis ir paprastai naudojami: a) vartojimo  prekėms   įsigyti   (automobiliams,   baldams,   buitinei technikai), b) namams, butams, remontui, c) mokymosi išlaidoms padengti, d) gydymo išlaidoms padengti, e)asmeniniams mokesčiams sumokėti e) atostogoms, f) kitiems asmeniniams poreikiams padengti. 3) paskolos bankams, draudimo ir finansinėms institucijoms. Jos gali būti su garantija ir be jos. Be to, jos gali būti įvairios, t.y. nuo vienkartinių paskolų išdavimo iki pastovių kreditų teikimo. 4) valstybinės   rizikos   paskolos.   Tai   skolinimas  vyriausybei  ar  kitoms valstybinėms institucijoms, nevalstybinėms įstaigoms ar centriniam bankui. Veiksniai nuo kurių priklauso tokios paskolos sugrąžinimas yra susijęs su šalies ekonominiu pajėgumu (politinis stabilumas, infrastruktūra, gebėjimas uždirbti užsienio valiuta ir pan.) Pagal skolinimosi rūšį paskolos skirstomos: 1) projektų finansavimas. Šios paskolos skiriamos kokio nors turto, kuris dar neduoda pelno statyboms užbaigti, 2) apyvartinio kapitalo finansavimas. Bankas teikia kreditus skolininkui, kaip garantiją naudodamas jo debitorines sąskaitas ir atsargas. 3) faktoringas. Tai reiškia, kad bankas perka kliento gautinas sumas už grynus pinigus.   Šiuo   atveju  bankas   prisiima   visą riziką,  jei   šios   sumos nesumokamos. 4) forfeitingas, tai toks procesas, kai bankas nuperka apmokėjimo dokumentus, kurie  gaunami  sudarius  eksporto  sandori (bankas prisiima riziką ir eksportuotojas gauna pinigus). Paprastai reikalaujama garantijos iš šalies importuotojo banko. 5) paralelinė arba lygiagreti paskola, kai kuris nors vienas iš bankų grupės išduoda paskolą, o kitas tos pačios grupės bankas iš kliento, kuriam išduota paskola, ar kitos šalies priima depozitą, kaip paskolos garantiją.